Teatras ir istoriniai įvykiai

Teatro menas pasitarnavo liaudžiai kalbėti apie visiems aktualius dalykus, skleisti gimtąjį žodį ir nacionalinę kultūrą, tad galimybė kalbėti teatre sava kalba buvo svarbi siekiamybė, skatinusi dėti visas pastangas tą galimybę atgauti. Lietuviškas žodis turėjo įsižiebti patriotizmo liepsną žmonių širdyse.

Numalšinus 1863–1864 metų lenkų ir lietuvių sukilimą, kuriuo norėta atkurti valstybingumą, rusų valdžia pradėjo vykdyti Lietuvos krašto nutautinimo politiką. Viena carizmo priemonių prieš lietuvių kalbą ir kultūrą buvo mokyklų rusinimas, lotyniško raidyno uždraudimas ir „graždankos“ (rusiškų rašmenų) įvedimas. Revoliucinės nuotaikos carinėje sostinėje, kilę neramumai privertė caro valdžią imtis valdymo švelninimo priemonių, tarp jų buvo ir 1904 m. gegužės 7 d. tolerancijos akto paskelbimas, panaikintas draudimas leisti lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis. Draudimo atšaukimas kalbėti sava kalba buvo aktualus ne tik lietuvių, bet ir visų Kaune gyvenusių tautų tapatumo ir nacionalinių tradicijų išsaugojimui. Lietuvių aršus ir kryptingas pasipriešinimas rusicizmuiįrodė, jog mūsų nutautinimas nėra įmanomas, žmonės už lietuvybę kovojo visais įmanomais būdais.

„Graždanka“ spausdinti leidiniai dėl stiprėjančio lietuvių tautinio judėjimo neplito. Nepaisant persekiojimų ir taikomų bausmių, gyventojai aktyviai priešinosi draudimui. Skaičiuojama, kad tuo laikotarpiu „graždanka“ buvo išleisti tik 66 lietuviški spaudiniai. Spauda leista užsienyje, ją platino knygnešiai, steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos. Per visus spaudos draudimo metus lietuviškoji spauda ne mažėjo, o priešingai – augo, daugėjo carizmui priešiškos literatūros. 19 a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose sušvelnėjus valdžios požiūriui į draudimą, išleisti keli legalūs leidiniai lotyniškomis raidėmis. Tačiau neleidus leisti periodinių leidinių, jie publikuoti užsienyje – taip dienos šviesą išvydo laikraščiai „Aušra“, „Varpas“, „Lietuviškasis balsas“, „Šviesa“ ir kiti reikšmingi spaudiniai.

Ypatinga data lietuvių tautos gyvenime netruko pasireikšti ir Kauno miesto teatro veikloje. Čia suskambo lietuviškas žodis, pradėta rodyti vaidinimus, organizuoti renginius sava kalba. Tačiau šie vakarai neapsiribojo vien lietuvių pasirodymais. Vaidinimus, koncertus rengė ir lenkų, žydų bei vokiečių bendruomenės, minėjo joms svarbias tautines ir religines šventes.

1905 m. kovo 5 d. pirmąjį lietuvišką vakarą čia surengė „Dainos“ draugija, kurios iniciatyva parodytas brolių Antano Vilkutaičio (1864–1903) ir Juozo Vilkutaičio (1869–1948), pasislėpusių po Keturakio slapyvardžiu spektaklis – „Amerika pirtyje“. Draugijos nariai pakvietė ir į choro koncertą, kuriame buvo padainuota apie 14 lietuviškų dainų.

Muzikos ir teatro draugija „Daina“ šveičiamąją ir kultūrinę veikė pradėjo dar paskutiniais 19 a. metais ir veikė iki 1944 m. Darbų  pradžioje kompozitoriaus Juozo Naujalio iniciatyva susibūrė choras, o 1904 m. – ir vaidintojų būrelis, rengęs pusiau slaptus įvairios muzikos, tame tarpe ir lietuviško turinio koncertus. Pagrinde dainavo mėgėjai, daugiausia inteligentai.

Miesto teatre pristatytas spektaklis „Amerika pirtyje“ pirmą kartą viešai buvo suvaidintas dar 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje. Medžiagą komedijai autoriai rinko iš realios savo meto tikrovės. Vaizduodami herojų juokingąsias puses, jų nesumenkino, nestatė į kokias nors išgalvotas, negyvenimiškas situacijas. Stengėsi atkurti tipiškus charakterius žmonėms atpažįstamose aplinkybėse. Keturakio komedijos siužeto pagrindą sudaro kasdieninės buities nuotykis. Spektaklyje vaidino: Augustinas Janulaitis, Vladas Mongirdas, Gabrielė Petkevičiūtė-Bitė, Marija Šlapienė-Piaseckaitė ir kiti Palangoje poilsiavę lietuvių inteligentai.

Pjesės „Amerika pirtyje“ siužetas sukasi apie pagrindinį veikėją, kaimo siuvėją, – Vincą, kuris dirba pas nusigyvenusį ūkininką Bekampį. Karčemoje Vincas susitinka savo seną pažįstamą iš gimtojo kaimo – Antaną, kuris ieško sau žmonos. Bet Antanas yra įsižiūrėjęs Bekampio dukterį – Agotą. Tuo tarpu Bekampiui reikia 200 rublių vekseliui išpirkti. O Vincas, norėdamas pasipelnyti, imasi tarpininko vaidmens. Jis įkalbinėja Antaną paskolinti Bekampiui pinigus, nes tai „būsiąs geriausias kelias į žentus“ (greičiausias kelias tapti Agotos vyru). Viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai Agota susižavi siuvėjo Vinco pasakojimais apie tolimąją Ameriką. Vincas taip apsuka galvą Agotai, jog ji pavagia ir atiduoda Antano tėvui paskolintus 200 rublių, su kuriais abu žada pabėgti. Bet finale Vincas uždaro Agotą pirtyje ir vienas išdumia į Ameriką.

Po spektaklio premjeros rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė dalinosi įspūdžiais: ,,Buvo tai tikrąja to žodžio prasme tautos šventė, ir tai tautos, kuri džiaugėsi išlikusi gyva ir drauge su džiaugsmu pakėlė didelį protestą prieš ją varžančius pančius. Ir kėlėme uždangą sunervinti, lydimi jausmų, kad čia, po mūsų kojomis, ne paprasta scena vaidinimui ir kad mūsų vaidilos ne paprasti scenos artistai, tik tikri kovotojai, užsispyrę iš kovos lauko nepasitraukti”. Keturakio komedija „Amerika pirtyje“ vienas iš pirmųjų realistinių lietuvių dramaturgijos veikalų, netrukus išvydęs ir Kauno miesto teatro sceną ir suteikęs progą kauniečiams laisvai klausytis lietuviško žodžio.

Šiandien gegužės 7-oji – minima kaip lietuviškos spaudos atgavimo diena. Ji taip pat žymi sudėtingą, net keturis dešimtmečius trukusį Lietuvos istorijos laikotarpį, kuriuo rusų carinė valdžia draudė esminius mūsų tautiškumo ženklus – lietuvišką spaudą, knygų leidybą, laisvą žodį. Tolerancijos akto dėka teatre atgijo įvairių tautinių bendruomenių judėjimas, o pirmieji lietuviški spektakliai ir koncertai įkvėpė kultūriniam elitui tikėjimo ir vilties scenoje laisvai kurti sava kalba. 

XX a. antrojo ir trečiojo dešimtmečio sandūra – vienareikšmiškai svarbiausias Lietuvos istorijos puslapis. 1918 m. vasario 16 d. gimusios nepriklausomos valstybės ir naujos valdymo formos dėka, kurią vėliau apibrėžė Steigiamasis Seimas, šiandien gyvename demokratiškų vertybių tradicijas puoselėjančioje šalyje. Istorinėms aplinkybėms susiklosčius Kaunas įgijo laikinosios sostinės statusą, tad ir pirmasis Seimas, priėmęs lemtingus šaliai sprendimus, vyko to meto visuomeniškiausioje, turinčioje didelę salę susirinkimams vietoje– Kauno miesto teatre.

Lenkijai aneksavus Lietuvos sostinę Vilnių (Lenkijos okupacijoje Vilniaus kraštas buvo 1919–1939), kilo diskusijos, jog Kaunas, buvęs carinės gubernijos centru ir turintis daug reikalingos infrastruktūros turi potencialo tarnauti kaip laikina Lietuvos sostinė. Šią idėją stipriai palaikė to meto prokatalikiškoji inteligentija. Deja, Kauno kaip laikinosios sostinės statusas nebuvo neįtvirtintas jokiais oficialiais dokumentais, tačiau kalbant diplomatijos terminais – Kaunas de facto (remiantis faktine realybe) 1919 m. sausio 2 d. tapo Lietuvos sostine.

Pirmaisiais laikinosios sostinės metais Kaunas atrodė itin skurdžiai: negrįstos gatvės, nedideli mediniai namai, lentomis kloti šaligatviai. Kuomet į Kauną persikėlė Lietuvos Laikinoji vyriausybė, miestas pradėjo veikti kaip pilnavertis politinis, ekonominis bei kultūrinis centras. Čia ima koncentruotis prekyba ir pramonė. 1920 m. Kaune įkurtas Valstybės teatras, o netrukus ir Kauno muziejus, M. K. Čiurlionio galerija, Konservatorija, Universitetas, mokyklos, Zoologijos bei Botanikos sodai ir pan. Dėka pakitusio titulo, miestas sparčiai modernėjo ir netrukus imtas vadinti, netgi „mažuoju Paryžiumi“.

Svarbiausias 1920 m. įvykis Kauno ir visos Lietuvos gyvenime – Steigiamojo Seimo pirmasis posėdis, įvyko gegužės 15 d. miesto teatre. Tą dieną į Steigiamojo Seimo pirmąjį posėdį teatro salėje susirinkusius 105 narius (juos demokratišku būdu išrinko patys Lietuvos piliečiai) ir iškilmių svečius pasveikino Valstybės prezidentas Anatanas Smetona. Jis paskelbė, kad pirmajam posėdžiui pirmininkaus vyriausia Seimo narė rašytoja Gabrielė  Petkevičaitė-Bitė (vyriausias Steigiamojo Seimo narys buvo žydų frakcijos atstovas S. Rozenbaumas, tačiau jis nemokėjo lietuviškai). Posėdžio sekretore tapo jauniausia Steigiamojo Seimo narė Ona Muraškaitė (jauniausias atstovas buvo karininkas A. Matulaitis – vienintelis Steigiamojo Seimo narys, vėliau žuvęs mūšyje už Lietuvos laisvę). Steigiamąjį Seimą sveikino Didžiosios Britanijos, Latvijos, Lietuvos gudų, kitų miestų atstovai, Vilniaus ir Vilniaus apskrities lietuviai. Pirmojo seimo pirmininku balsų dauguma (gavo 62 balsus) išrinktas Aleksandras  Stulginskis. Šis seimas intensyviai veikė du metus iki 1922 m. spalio mėnesio.

Steigiamasis Seimas įtvirtino vakarietiškos demokratinės, parlamentinės valstybės principus, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvę, lyčių ir tautų lygybę pagal įstatymą bei asmens neliečiamumą ir jo privačios sąžinės ir žodžio laisvę. Lietuvos Valstybės Taryba ir Steigiamasis Seimas užbaigė tautinio atgimimo laikotarpį. Seimas priėmė nuolatinę valstybės Konstituciją, žemės reformos įstatymus, svarstė ir priėmė įvairias valstybės gyvenimo sritis reguliuojančius įstatymus (pvz., įvedė Lietuvoje metrinę matų, saikų ir svorių sistemą, įvedė Vidurio Europos laiką), vykdė visų lygių vykdomosios valdžios įstaigų kontrolę. Šiuo laikotarpiu sutvirtėjo tarptautinė Lietuvos padėtis. Per pustrečių metų Lietuvą  de jure (pagal įstatymą) pripažino šešiolika valstybių.

Kitas išskirtinis, tačiau nemaloniai sukrėtęs įvykis, susijęs su Valstybės teatru šiame dešimtmetyje buvo pasikėsinimas į Augustino Voldemaro (1926–1929 m. Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas) gyvybę. Jis pasižymėjo kaip vienas pagrindinių visiško atsiribojimo nuo naujosios sovietinės Rusijos šalininkų. Pasikėsinimas įvyko 1929 m. gegužės 6 d. 20:20 val. šalia įėjimo į Valstybė teatrą, kai A. Voldemaras su žmona, sūnėnu ir palyda ėjo į A. Glazunovo koncertą. Užpuolikai į Premjerą bei jo palydą paleido septynis šūvius iš nugaros. Vietoje Premjero nušautas jį pridengęs adjutantas Pranas Gudynas. Kulka pervėrė ir Matildos Delahay-Voldemarienės rūbus ties širdimi, o trys kulkos sužeidė A. Voldemaro sūnėną (viena sunkiai į pilvą, dvi lengvai į kojas). Kapitonui Virbickui peršautas dešinysis plautis. Vėliau pasikėsinimo vietoje rastos ir dvi nesprogusios granatos. Po šio žiauraus išpuolio prie teatro staigiai atvyko Jadvyga Tūbelienė (moterų tarybos steigėja), užsienio reikalų generalinis sekretorius Dovas Zaunius ir Lietuvos atstovas Berlyne Vaclovas Sidzikauskas. Jie nugabeno sužeistuosius į teatre esančią Respublikos Prezidento ložę, kur nukentėjusiems sėkmingai buvo suteikta pirmoji pagalba. Miesto sode yra atidengta atminimo lenta šiam įvykiui pažymėti.

Tad nekeista, kad įvairiomis prasmėmis svarbūs įvykiai sukosi aplink Kauno miesto teatrą, nes tarpukariu jis tarnavo ne vien kaip vieta scenos menams skleistis, bet ir kaip reikšminga visų tuo metu vykusių visuomeninių ir socialinių veiklų erdvė.  

Istorijos paradoksas – Valstybės teatre 1920 m. įvyko pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis, o po dviejų dešimtmečių toje pačioje salėje 1940 m. liepos 21 d. vadinamasis Liaudies seimas paskelbė socialistinę Lietuvos respubliką: žinomi to meto kultūros veikėjai Petras Cvirka, Antanas Venclova, Liudas Gira, Salomėja Nėris ir kiti parvežė iš Maskvos „Stalino saulę“. Tai pilkiausias laikotarpis Lietuvos teatro istorijoje, trukęs net penkiasdešimt metų. Sovietai stengėsi palaužti žmonių dvasią, kūrybinę laisvę, saviraišką. Deja, brutalia prievarta jiems pavyko apriboti bei cenzūruoti teatrų veiklą, o visą meninį lauką paversti tuščiavidurės propagandos skleidimo įrankiu.   

1940 m. birželio 15 d., prasidėjusi Lietuvos okupacija nulėmė žmogiškųjų vertybių skilimą ir tarp eilinių žmonių, ir tarp kultūros ir meno atstovų. Ryškus to pavyzdys kuomet mums gerai žinomi rašytojai, naiviai arba tikslingai, išvyko į Maskvą nusilenkti prievartai ir sužlugdymui visko, ko per du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuva buvo pasiekusi.

P. Cvirka,  L. Gira, S. Nėris, A. Venclova  – vardai neatsiejami nuo lietuvių literatūros istorijos. Tačiau jų ir kitų menininkų, kolaboravusių su rusų valdžia,  pavardės kelia ir kitokias asociacijas. 1940 m. liepos 5 dieną sovietų jau okupuotoje Lietuvoje paskelbus skubotus vadinamojo Liaudies Seimo rinkimus, mažiausiai šimtas rašytojų, režisierių, aktorių, muzikantų ir dailininkų, susirinkusių Valstybės teatre reiškė padėką „didžiajai ir visada mums draugiškai“ Sovietų Sąjungai ir žadėjo padėti naujajai valdžiai, „kad Lietuvos liaudis į naująjį seimą išrinktų geriausius bei ištikimiausius savo sūnus ir dukras“.  Tai nebuvo farsas ar veidmainystė – dauguma šio intelektualų ir menininkų susirinkimo dalyvių nuoširdžiai tikėjo prisidedą prie šviesios Lietuvos ateities. Net ir pragaištingąjį tų metų rugpjūtį, vykdami į Maskvą parvežti Stalino saulės, Liaudies seimo deputatai P. Cvirka, A. Venclova, L. Gira ir S. Nėris buvo apimti nesuvaidintos euforijos ir nesijautė esą savo valstybės išdavikai.

Sovietizacijos santvarka greitai įsiteisino ir teatre. Tais metais ir iki karo pradžios išleidžiama daug  rusų autorių operų, o tarp jų ir aiškiai sovietinės tematikos I. Dzeržinskio opera „Tykusis Donas“.

Nepaisant okupacinės suirutės teatro premjerų skaičius išliko įspūdingas, daugelis spektaklių tiesiog atnaujinami su kitais atlikėjais, nes prasidėjo tremtys, ir su mažyčiais „prisitaikymais“ prie socialistinės situacijos. Amžininkai prisimena, kad prasidėjus karui ir Lietuvą okupavus vokiečių armijai, nacių karininkai labai mėgo teatrą, čia gausiai lankėsi. Daugelis jų buvo labai išprusę ir operų spektaklius žiūrėdavo su klavyrais rankose, niūniuodami puikiai jiems pažįstamas arijas. Vis tik teatro repertuaras liudija, kad 1943 metais buvo išleista tik viena operos premjera, nes karo siaubas padarė didžiulę žalą ir kūrybinei veiklai. Juk teatre dirbo daug žydų tautybės žmonių ir karo metu vykęs genocidas stipriai išretino visų meninių kolektyvų gretas. Dar didesnis menininkų nukraujavimas įvyko po karo, kai didžioji dalis inteligentijos  pasitraukė į vakarus nuo artėjančios rusų armijos, su siaubu prisimindami prieš karą vykusius susidorojamus ir tremtis.  

Šio laiko suirutė atsispindėjo ir 1940 m. lapkričio 27 d. jau okupantų valdžios įkurto operetės teatro veikloje. Savo įkurtuvėms trupė ruošusi Paulo Abrahamo operetę „Geiša“, turėjo prisitaikyti prie aplinkybių ir pirmąja premjera tapo Aleksandro Borisovo operetė „Vestuvės Malinovkoje“, kuri repertuare po karo išsilaikė labai ilgai, buvo kelis kartus atnaujinta ir rodoma jau Valstybės teatro scenoje. Operetės trupei pavyko sėkmingai išgyventi vokietmetį ir netgi išleisti keturias F. Leharo, F. Suppe ir Ch. Lecocqo operečių premjeras, kurias labai entuziastingai palaikė vokiečių karininkai.

Pokariu teatre vešėjo proletariato kultas. Kultūros leidiniuose nuolat pabrėžiama, jog po karo teatre atsirado naujas žiūrovas – darbo žmogus. Buvo skelbiama, jog fašistinės okupacijos metais jauno teatro veikla buvo sutrikdyta, išgrobstytas teatro turtas, o apie jokį kūrybinį kolektyvo augimą nebuvo nė kalbos. „Tarybinei armijai išvadavus Kauną, teatro darbuotojai vėl pradėjo burtis kupini noro pradėti darbą. Partijai ir tarybinei vyriausybei nenuilstamai rūpinantis teatro meno vystymu, Kauno muzikinės komedijos teatras buvo atkurtas,“ – rašė sovietinė spauda. Tačiau archyvinėse fotografijose aiškiai matyti, jog po karo ilgus dešimtmečius nebuvo rūpinamasi nei teatro aplinka nei vidumi.   

Teatro vadovybei keliami tikslai – įkūnyti scenoje vadinamojo naujo gyvenimo kūrėjo paveikslą, rodyti tarybinius žmones, aktyviai kovojančius už „šviesią ateitį“. Buvo vengiama statyti klasikines operetes,  eskaluojama, kad teatro žiūrovui įkyrėjo matyti aristokratinį, blizgantį gyvenimą, standartinius generolus, komikus, pigiomis priemonėmis besistengiančius juokinti žiūrovą. Tvirtinama, jog teatro kolektyvai siekia kilnaus tikslo – spektakliuose auklėti darbo žmones komunistine dvasia, atskleisti tų laikų herojaus vidinį grožį ir didingumą. Teatro repertuare vyravo sovietinių autorių sukurti veikalai.

Lietuvos regresijos laikotarpiu teatras, kaip ir visa tauta, sugebėjo išgyventi, iškentėti ir pramokti komunikuoti bei kurti Ezopo kalba.

1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie valstybinio muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, devyniolikmetis Romas Kalanta apsipylė benzinu ir užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai!“. Atskubėję greitosios pagalbos medikai Romą į ligoninę išvežė jau netekusį sąmonės. Tuo metu teatre buvo rodomas spektaklis vaikams, sekmadienis, mačiusiųjų įvykį nedaug. Pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos. Oficialiais duomenimis, R. Kalanta mirė 1972 m. gegužės 15 d. 4 valandą ryto. 

R. Kalanta pašarvotas savo namuose, KGB paliepimu namų durys užrakintos, pašaliniai neįleidžiami. Gegužės 18 d. rengtas R. Kalantos laidotuves liepta paankstinti, kad nespėtų susirinkti žmonės. Laidotuvių ceremonijoje Romainių kapinėse dalyvavo tik žuvusiojo artimieji. Kai prie Kalantų namų susirinkęs jaunimas sužinojo, kad laidotuvės jau įvyko, kilo pasipiktinimo banga, iššaukusi didžiausią demonstraciją Kauno mieste.

Susirinkusieji stabdė eismą, o lyderių – V. Kaladės bei A. Kačinsko – raginami nutarė eiti miesto link. Pakeliui minia vis gausėjo, eidami skandavo šūkius „Laisvę Lietuvai“, „Laisvė“, „Rusai, lauk iš Lietuvos“. Demonstrantai sustojo prie Kauno Katedros, kur pagerbė R. Kalantą tylos minute. Po to keliavo prie susideginimo vietos miesto sode, šalia Muzikinio teatro. Greta esančių Vykdomojo komiteto rūmų protestuotojai skandavo šūkius apie R. Kalantą, taip pat šūkius nukreiptus prieš milicijos darbuotojus. Milicijos ir KGB darbuotojai bandė minią išvaikyti, bet pajėgų neužteko ir demonstrantai tęsė savo eiseną. Laisvės alėja jie ėjo Kauno milicijos valdybos ir KGB link, rengėsi šturmuoti šiuos pastatus, į kuriuos buvo vedami suimti demonstracijos dalyviai. Prie Soboro milicija sudarė „gyvąją grandinę“, pro kurią demonstrantams prasiveržti nepavyko. Tuomet demonstracijos lyderiai kreipėsi į jaunimą ir pareiškė pasipiktinimą draudimu dalyvauti laidotuvėse. Po šios kalbos visi grįžo prie susideginimo vietos Muzikinio teatro sodelyje ir susikibę rankomis apsupo ją ratu. Centre atsistojęs V. Kaladė dar kartą tylos minute paprašė pagerbti žuvusiojo atminimą. Demonstrantų minia vis gausėjo. Jaunimas reikšdamas protestą, spardė šiukšlių dėžes, vertė suolus prie „Romuvos“ kino teatro, bandė iš jų pastatyti barikadą. Vakare atvykus Vidaus reikalų ministerijos kariuomenei įvyko naujas susidūrimas. Demonstrantų minioje buvo ir nemažai atsitiktinių smalsuolių, gaudė visus iš eilės. Keletui patekusių į susidūrimą pavyko įsmukti į muzikinį teatrą, kur tuo metu buvo rodoma A. Dvoržako opera „Undinė“ ir apsimesti žiūrovais. Milicija, kariuomenė ir saugumo agentai galiausiai išvaikė jaunimą, tačiau įtampa tebetvyrojo. Gegužės 19 d. Laisvės alėja buvo blokuota ir apsupta, daugelis demonstrantų sumušti, suimti įbauginti.

Šie kruvini 1972 m. protestai buvo ryškus signalas, kad sovietų priespaudoje gyvenanti tauta nesusitaikė su esama padėtimi ir okupacija. Deja, teko sulaukti 1988 m., kuomet prasidėjusios Persitvarkymo  permainos išjudino iš sąstingio Lietuvos visuomenę ir paskatino drąsiau bei ryžtingiau veikti. Tų metų birželio 3 dieną išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė, pradėjusi vieną svarbiausių masinių judėjimų Lietuvos istorijoje – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį. Vasarą per šalį nuvilnijo tūkstantiniai Sąjūdžio organizuoti mitingai. Nors Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio aktyvios veiklos istorija buvo trumpa, tačiau nepaprastai turtinga įvykiais, turėjusiais lemiamą svarbą tiek Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui, tiek didžiausios bei vienos galingiausių pasaulio valstybių – Sovietų Sąjungos žlugimui. Per beveik pusę metų nuo Iniciatyvinės grupės išrinkimo Sąjūdis pasiekė svarių rezultatų keisdamas politinę situaciją Lietuvoje. Dar iki Steigiamojo suvažiavimo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis buvo įtakinga visuomeninė jėga, kuri rėmėsi plačiu visuomenės palaikymu.

1989 m. vasario 15 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio III sesija vyko Kauno valstybinio muzikinio teatro rūmuose.

Tų pačių metų rugpjūčio 6 d. Sąjūdžio atstovai kartu su išeivijos lietuviais pasirašė Gotlando komunikatą, kuriame teigiama, jog ,,Visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktas buvo pasirašytas, o atkurta laisve džiaugiamės iki šių dienų.

Taigi, 1972 m. pavasario įvykiai Kaune muzikinio teatro prieigose, buvo vieni iš atspirties akcentų, siekiant susigrąžinti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Per trisdešimt metų laiką sugebėjome atsistoti ant kojų taip tvirtai, jog visas pasaulis pastebi mūsų šalies kultūrinius, sportinius, technologinius ir kitus pasiekimus, o energiją, kurią eikvojome kovose už laisvę, galime skirti kūrybai.

Kauno valstybinis muzikinis teatras iniciavo sceninio muzikinio kūrinio Romo Kalantos penkiasdešimtosioms žūties metinėms paminėti sukūrimą ir 2022 m. gegužės 14 d. išleido Kipro  Mašanausko roko operos „1972“ premjerą.