Pastato istorija

1865 m. gubernatoriaus iniciatyva buvo iškelta idėja, jog Kauno miestui gyvybiškai reikalinga erdvė kultūrinei veiklai plėtoti. Įvertinus didžiulę kultūros stoką, 1866 m. nebeveikiančių kapinių vietoje pradėtas formuoti miesto sodas, kuris tarnautų miestiečiams kaip inteligentiškų susibūrimų vieta. Tais pačiais metais entuziastingas Kauno verslininkas Janas Rudolfas šioje erdvėje ėmė vystyti ir pramoginę veiklą. Jis pastatė tvirtus namus mūriniais pamatais, su rūsiu, virtuve bei pirtimi, įrengė bufetą, valgyklą, smuklę, kitą pastato dalį išnuomojo. Greta pastatytame vasaros paviljone J. Rudolfas rengdavo koncertus, spektaklius ir cirko vaidinimus.

1876 m. gruodį pastatas sudegė, tačiau atstačius sode paviljoną, vaidinimai vėl džiugino miesto visuomenę. 1878 m. J. Rudolfo miesto sodo nuomos sutartis su valdžia baigėsi, bet veikla šioje vietoje buvo ir toliau sklandžiai plėtojama.

Tačiau Kauno kultūriniam tobulėjimui šių pigių pramogų, kurios dažniausiai baigdavosi tik audringais lėbavimais, nebuvo gana. 1879 m. iš tuometinės caro valdžios buvo gautas įsakymas „palaikyti ir vystyti rusų teatro reikalus Kauno mieste“, todėl Kauno gubernatorius įkūrė Teatro komitetą. Veiklai vykdyti skirta 1000 rublių per metus, o komitetą sudarė garbingiausi to meto Kauno asmenys: pats gubernatorius (komiteto pirmininkas), vicegubernatorius, gubernijos architektas, policmeisteris bei pačio gubernatoriaus ir valdininkų paskirtas teatro direktorius. Deja, tik po aštuonerių metų (1887 m.) Kauno miesto dūma nutarė, jog pilnavertiškam teatro funkcionavimui reikalingi teatro rūmai. Projektui įgyvendinti reikėjo daugiau nei 50 000 rublių, o tokio nesuvokiamo dydžio lėšų buvo nutarta prašyti Peterburge. Net du prašymus Aleksandras III-sis atmetė.

Kai viltys turėti padorius teatro rūmus Kaune sudužo, 1889 m. finansuoti miesto teatro statybą pasisiūlė turtinga labdaros organizacija „Vaikų prieglaudų globa“. Tuometinis Kauno gubernatorius ir organizacijos pirmininkas N. Klingenbergas, trečią kartą kreipėsi į imperatorių su prašymu statyti teatrą. Už gautą pelną iš teatro veiklos jis pasiūlė įkurti Imperatoriaus Aleksandro II-ojo amatų mokyklą. Šį sykį oficialus leidimas buvo gautas ir parengiamieji darbai prasidėjo. 

Teatrą nutarta statyti kauniečių pamiltoje erdvėje – miesto sode. Vieta pasirinkta todėl, kad gyventojai mėgo čia vykusius pasilinksminimus ir todėl, kad čia jau stūksojo J. Rudolfo pastatytas mūrinis namas. Iš pradžių miesto dūma numatė tik perstatyti kepyklą į paviljoną, kurio centrinėje dalyje būtų įrengta apšviesta salė teatriniams vaidinimams ir koncertams. Tačiau gavus labdaros organizacijos „Vaikų prieglaudų globa“ kreditą už sklypą amatų mokyklai, valdžia ryžosi statyti didingus teatro rūmus. Šiam kilniam tikslui įgyvendinti pakviestas Kauno gubernijos inžinierius ir architektas Ustinas Golinevičius, jis suprojektavo teatro pastatą, kuriame po beveik trijų dešimtmečių pirmuosius žingsnius žengė Lietuvos profesionalusis teatras.  

1892 m. sausio 9 d. Kauno miesto sode įvyko iškilmingas teatro atidarymas. Tą vakarą teatre pirmą kartą buvo pakelta scenos uždanga ir kviestinė trupė iš Vilniaus parodė N. Gogolio komediją „Revizorius“.

Architektas, inžinierius U. Golinevičius kilęs iš Baltarusijos, baigė Sankt Peterburgo statybos mokyklą. Kaune jis gyveno nuo 1867 m., po dešimtmečio 1877 m. U. Golinevičius tapo vienu žymiausių gubernijos architektų. Be teatro, jis suprojektavo ir dar keletą reikšmingų Kauno miestui objektų, tarp jų ir  choralinę sinagogą (1872 m.), apygardos teismą Laisvės alėjoje (1878 m., dab. Kauno miesto apylinkės teismas), mergaičių gimnaziją Laisvės alėjoje (1884 m., perstatyta 1971m., dab. „Aušros“ gimnazija), žydų ligoninę (1892m.) ir apie 30 privačių gyvenamųjų namų Kaune, taip pat bažnyčių kituose Lietuvos miestuose.

U. Golinevičiaus suprojektuotiems Kauno teatro rūmams buvo būdingi XIX amžiaus pabaigos Rusijos imperijos provincijos miestų architektūros bruožai. Tai buvo gana santūrus, simetriškas, stačiakampio formos, pilkai rausvos spalvos pastatas, kuriame atsispindėjo neorenesanso stiliaus elementai, būdingi to daugeliui meto rūmų ir reprezentacinių pastatų architektūrai. Dviaukštis pastatas turėjo keturkampę 500 vietų salę su dviem balkonų eilėmis, dvi fojė, pagalbines patalpas. Kauno gubernatoriui ir tvirtovės komendantui buvo įrengtos specialios ložės.

Teatro centrinė dalis buvo skirta dviejų aukštų žiūrovų salei su balkonu, galerija ir scena nuo Bolšaja Sadovajos (dab. Kęstučio) gatvės. Pagrindiniame fasade kyšojo stambus rizalitas (pastato dalis, išsikišusi per visą pastato aukštį) užbaigtas parapetu ir barokinio stiliaus frontonu. Iškyšą su pagrindiniu korpusu jungė pusapvaliai intarpai. Tarpulangiuose buvo piliastrai, sienos suskaidytos horizontalia rustika. Pirmo aukšto langai ir durys pusapskričių arkų formos, rizalite padailinti su archivoltais (išoriniais arkos lanko apvadais), antro aukšto langai stačiakampiai. Vėliau prie pagrindinio fasado buvo pristatytas primityvus medinis tambūras. Prie šoninių fasadų glaudėsi mediniai vienaukščiai restorano ir bufeto priestatai. Pagrindinis teatro fasadas atkreiptas į miesto sodą, buvo apjuostas ažūrine tvorele. Kad būtų galima privažiuoti prie teatro iš Bolšaja Sadovajos gatvės, teko paaukštinti žemės paviršių. Išlikusiuose teatro statybos dokumentuose užsimenama, jog interjeras buvo skurdus.

Pati teatro salė – kvadrato formos, parteryje – 11 eilių kėdžių, iš abiejų pusių po 5 ložes. Pirmame aukšte – 7 ložės. Galerijoje tilpo apie 150 žiūrovų. Iš viso teatre buvo apie 450 vietų. Šį didelį, palyginti su kitais to meto Kauno statiniais, pastatą miesto valdžia statė ne tiek kultūros reikmėms tenkinti, kiek komercijai plėtoti. Taigi, tarpukario metais miesto sodas buvo vienas patraukliausių laisvalaikio praleidimo centrų, o U. Golinevičiaus suprojektuotas teatras šiai vietai suteikė galimybę ne tik plėtoti komerciją, bet ir paklojo pamatus aukštesnei kultūrinei veiklai. Teatro rūmai Kaune laikyti pačia prestižiškiausia vieta, o naujutėlė teatro scena simbolizavo meninį atgimimą. 

Skubotai pastatytame teatre atsirado įvairių defektų ir 1893 m. pastatas buvo pradėtas remontuoti, darbai vyko net šešerius metus. 

1920 m. teatre pradėjus rodyti Operos ir Dramos vaidyklų spektaklius dėl daugėjančių defektų U. Golinevičiaus suprojektuotas teatras nebegalėjo funkcionuoti pagal paskirtį, nebuvo tinkamas nei operos, nei dramos spektakliams. Tuomet buvo iškelta idėja kitam, naujam pastatui. Tačiau paskaičiavus kiek atsieitų naujojo teatro statybos, Teatro komitetas labai greitai nusprendė maksimaliai rekonstruoti jau esamą pastatą. 1922-1925 m. vyriausybė skyrė lėšų teatro pastato rekonstrukcijai. Siekiant įgyvendinti projektą kokybiškai sukviesta teatro rekonstrukcijos komisija, kurią sudarė žymiausi to meto architektai – Vladimiras Dubeneckis ir Mykolas Songaila, o jiems talkino inžinierius Pranas Markūnas.

Šios rekonstrukcijos metu nepaliestos liko tik kapitalinės sienos, laiptų narvai, lubų perdengimai, stogų konstrukcijos ir visos kitos rūmų dalys, kurios buvo tinkamos. Jas išsaugodamai architektai ieškojo racionalių sprendimų vidaus erdvėms praplėsti bei solidžiai atrodančiam istoristinių formų pagrindiniam fasadui atnaujinti. Nors tai nebuvo išskirtinai vien tik V. Dubeneckio projektas, tačiau jam priklauso dauguma pastato išorės reprezentacinių, estetinių ir dizaino sprendimų: žiūrovų salė, kasų ir holų patalpos, žiūrovų salės baldai ir apšvietimas. Ryškiausiai V. Dubeneckio puošyba atsiskleidžia žiūrovų salės interjere, kur susivienija dvi meninės tendencijos – liaudiškos formos ir monumentalioji architektūra. Tautiškus tulpių, lelijų ir saulučių motyvus architektas stilizavo Art Deco maniera, kurie suteikė erdvei trūkstamo charakterio (Art Deco – XX a. pradž. Prancūzijoje atsiradęs terminas, taikomas moderniajai dailei ir architektūrai. Šis stilius skirtas prabangai ir malonumui. Objektų grožis buvo svarbesnis už jų praktinę pritaikymo reikšmę).

Parteriui pirmajame aukšte kairėje teatro pusėje suplanuota daili laukiamojo salė-fojė, bufetas ir rūkykla, dešinėje pusėje – mažoji fojė. Žiūrovų salei suteikta pasagos forma, čia įrengti trys balkonų aukštai su sėdimomis vietomis. Pirmame balkonų aukšte patogioje vietoje prieš pat sceną – prezidento ložė, kurios šonuose diplomatų ir ministrų ložės. Prezidento ložė turi erdvią ir šviesią fojė ornamentinėmis akmenmedžio grindimis, baroko stiliaus lubomis ir puošnia gipsatūra, apstatyta antikvariniais barokiniais baldais: sofutės ir krėslų kompleksu bei puošniu barokiniu veidrodžiu ir konsole po juo. Iš fojė aukštos ir plačios durys atsiveria į balkoną, kuriame galima pakvėpuoti grynu oru ir pasigrožėti miesto sodo vaizdais. Kiti žiūrovai avanložių neturi. Patekti į skirtingus teatro aukštus architektas suprojektavo daugiau durų, nei jų buvo iki tol. Iš viso teatre po renovacijos tilpo 713 numeruotų ir 50 nenumeruotų vietų. Žiūrovų salės kėdes projektavo pats V. Dubeneckis, jos buvo pagamintos Kauno dirbtuvėse „Vytautas“ už 25 000 litų. Tuo metu tai buvo itin didžiulė suma. Scenos langas buvo paaukštinta, 5,5 m. praplatintos arkos, dėl to teko specialiais ramsčiais sutvirtinti stogo konstrukcijas. Reprezentacinių patalpų durys, scenos angokraščių dekoras, kaip ir kita salės puošyba, suformuoti reljefiniais gipsiniais lipdiniais pagal V. Dubeneckio piešinius ir eskizus.

Po scena perplanuotas orkestras, kuriame laisvai tilptų 60 muzikantų. Tuo metu teatre dirbę muzikantai džiaugėsi, jog: ,,Pagaliau skersvėjai panaikinti, o šilumos užtektinai.“ Taip pat rekonstrukcijos metu ypatingas dėmesys buvo skirtas akustikai. Ją sutvarkyti buvo pakviestas žymus to meto Vokietijos scenos žinovas, akustikas – Josefas Hofmanas. Akustika teatre buvo sutvarkyta taip meistriškai, jog ja teatro solistai naudojasi ir šiandien. Pagyrų kokybiškam garsui negaili ir teatre viešintys garsūs atlikėjai.

Kaip rašė architektas V. Landsbergis-Žemkalnis: ,,Lubų, liustros ir balkono apdailoje iki šiol džiaugiamasi V. Dubeneckio skoniu ir anų laikų teatrinio dekoro supratimu.“ Tai itin ryškiai matosi pirmojo aukšto fojė bei koridoriuose, kurie išpuošti pagal V. Dubeneckio skonį, patrauklia Art Deco maniera. Visi šie perstatymo darbai buvo įgyvendinti per neįtikėtinai trumpą laiką: vienerius metus ir du mėnesius. Nors iš lauko pusės rekonstrukcija nebuvo ryški, pastatas pasipuošė tik naujuoju tambūru, trimis išaukštintais arkiniais langais ir elegantiškai banguojančiu barokinių formų sandriku, bet viduje emocija ir modernumo lygis pasikeitė neregėtai. Atsinaujinę rūmai įgijo Valstybės teatro statusą. Jau 1930 m. vyko dar viena rekonstrukcija, kurios autorius tuo metu dar jaunas architektas V. Landsbergis-Žemkalnis. Tačiau Mykolo Songailos, Prano Markūno racionaliais architektūriniais sprendimais bei V. Dubeneckio estetinėmis idėjomis žavimasi iki šių dienų.

Ilgainiui teatras tapo per ankštas trims čia dirbusioms operos, baleto ir dramos trupėms, naujoms scenografijų idėjoms, todėl pastatą vėl teko rekonstruoti ir gerokai išplėsti. Šį kartą darbams vadovavo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Antrosios rekonstrukcijos metu buvo pastatyti dviaukščiai korpusai į Kęstučio gatvės pusę, kuriuose įsikūrė dekoracijų dirbtuvės, siuvykla, sandėliai. Paaukštinta scenos dėžė, išplėsti abiejų aukštų fojė, scenoje įrengtas susukamas audeklinis horizontas vietoje griozdiško gelžbetoninio. Pagaminti nauji baldai ir ąžuoliniai laiptų turėklai. Sumontuota geležinė uždanga su automatiškai paleidžiamu vandeniu aušinimui. Šios aušinimo sistemos dėka pastatas 1931 m. gaisro metu išvengė visiško supleškėjimo. V. Landsbergo-Žemkalnio rekonstrukcijai būdingas subtilus nacionalinio stiliaus ieškojimas.

Augantis poreikis toliau vystyti profesionalųjį scenos meną Kaune tarnavo kaip didžiausias stimulas šiai rekonstrukcijai. Teatro direktoriaus A. Olekos-Žilinsko 1930 m. sumanytas teatro pertvarkymo planas, atsižvelgiant į tų laikų galimybes buvo tiesiog grandiozinis – rekonstrukciją įgyvendinti per tris mėnesius, kad sezonas prasidėtų laiku. V. Landsbergui-Žemkalniui tai buvo didžiulis iššūkis, bet per stulbinančiai trumpą laiką jam pavyko pastatyti 12 000 kubinių metrų absoliučiai naujų patalpų. Šios naujos patalpos suteikė sąlygas pilnavertiškai dirbti visam teatro kolektyvui: meniniam, techniniam ir administraciniam.

Darbo kokybę itin pagerino šoninių fligelių išplėtimas, kuriuose buvo pristatyta po antrą aukštą. Perplanuojant fojė prioritetu tapo ne vien žiūrovų poreikiai, bet ir praktiškas erdvių panaudojimas, kad abiejuose aukštuose vienu metu galėtų nevaržomai dirbti trys artistų grupės. Dėl to antrajame aukšte įrengta bandomoji scena, administracijos patalpos su išėjimais į fojė bei atskiru išėjimu į Kęstučio gatvę. Abiejuose fojė pagal V. Landsbergio-Žemkalnio eskizus padaryti baldai ir ąžuoliniai laiptų turėklai, kurių forma atkartoja tautinės juostos motyvus. Taip pat įkurtas jaukus bibliotekos kambarys, skliautinis fojė orkestrantams. Įrengtas virtuvės kompleksas, skalbykla, sargų butai. O publikos patogumui padidintas bufetas bei rūkomasis, praplėsta pirmojo aukšto rūbinė. Padaryti atsarginiai išėjimai į lauką, kad gaisro atveju žiūrovai ir artistai galėtų greitai evakuotis iš pastato. 

Dešinį fligelį V. Landsbergis-Žemkalnis paskyrė artistų poreikiams tenkinti. Pirmame aukšte įrengė artistų (ypatingai puošnus kambarys įkurtas solistui K. Petrauskui), o antrame – artisčių kambarius. Kiekvienas jų kambarys buvo aprūpintas praustuvais su šiltu ir šaltu vandeniu (tuomet tai buvo didelė prabanga). Sumontuotos ir atskiros maudyklos. Pertvarkymo metu nugriautos nereikalingos barikados, išlaisvinti artistų kambarių langai ir durys. Išdidinta ir priescenio erdvė, ten įrengti trys režisūros kambariai (operos, dramos ir baleto) bei artistų fojė (čia vaidinimų ar pertraukų metu jie atsikvepia ir laukia savo eilės išeiti į scena). Iki šios rekonstrukcijos dėl ankštų patalpų kentėjo teatro drabužinės, kuriose kostiumai buvo tiesiog sugrūdami, retai vėdinami ir pradėdavo greitai gesti. Dėl to drabužinė buvo ženkliai išdidinta, o greta įrengta siuvykla.

Tobulinant sceną, pirmiausia buvo įstatyta geležinė uždanga su automatiškai paleidžiamu vandeniu uždangai atšaldyti ir vožtuvais dūmams bei dujoms išleisti. Šių įrenginių dėka teatras 1931 m. išvengė katastrofos. Kitas svarbus senos įrenginys, kuris paspartino dekoracijų transportavimą – susukamas audeklinis horizontas. Atsikračius griozdiško gelžbetoninio horizonto scena buvo sujungta su dekoracijų patalpomis ir pagilėjo net 5 metrais.

Visas V. Landsbergo-Žemkalnio atnaujinimo projektas kainavo 700 000 litų. Jo dėka išdidintose teatro patalpose įveiklintas didžiulis darbuotojų kolektyvas, ištobulintos evakuacijos ir apsaugos sistemos, sudarytos sąlygos artistų komfortui bei interjeras papuoštas patriotizmą skatinančiais elementais. Būtent ši rekonstrukcija lėmė teatro rūmų funkcionavimą pilnu pajėgumu. V. Landsbergo-Žemkalnio humaniškas požiūris į architektūrą pasiteisino. Antrosios rekonstrukcijos metu sukurtas sąmoningas komfortas pasiteisino teik žiūrovams, tiek darbuotojams ir juo mėgaujamės dar ir šiandien.  

Po šios rekonstrukcijos teatro rūmai išoriškai mažai pasikeitė iki šių dienų, o pastato stilius apibrėžiamas kaip eklektika, neobarokas, ,,Art Deco“, istoristinis modernizmas – taigi susilieja visų teatrą stačiusių architektų indėlis.

Po V. Landsbergio-Žemkalnio grandiozinės rekonstrukcijos penkiasdešimt metų pastatas buvo naudojamas beveik nieko nekeičiant, teatras orientavosi vien į kūrybą. Ilgi dešimtmečiai, per kuriuos teatro pastatas išgyveno karo siaubą, pokario valdžios atsainų požiūrį į paveldo objektus, natūraliai vedė prie rimto pastato rekonstrukcijos poreikio. Paseno ne tik išorės ir vidaus apdaila, buvo nepatogu dirbti teatro darbuotojams, susidėvėjo ir scenos įrengimai, kita veiklai reikalinga technika. Buvo aišku, kad reikia pradėti rimtus restauravimo darbus.

1978-1984 m. teatro rūmai restauruoti pagal architektų Kęstučio Žalnieriaus, Algimanto Staskevičiaus ir inžinieriaus Vytauto Liaudansko projektą. Šio projekto iniciatyva įrengtos erdvios požeminės žiūrovų rūbinės bei repeticijų salė rytinio kiemelio vietoje. Taip pat patobulinta scenos įranga, atnaujintas ikoniškas V. Dubeneckio Art Deco maniera sukurtas žiūrovų salės interjeras – išryškintas liaudies formų dekoras ir atnaujinta spalvų gama.

Rekonstrukcija prasidėjo 1978 m., darbai buvo atliekami keliais etapais. Porą metų teatro kūrybinė veikla dar vyko, vėliau trupei teko ieškoti kitų veiklos erdvių. Kolektyvas daug gastroliavo, spektkalius rodė Kauno „Dirbtinio pluošto fabriko kultūros namuose „Girstutis“. Pirmiausia buvo vykdyta scenos modernizacija ir rytinio kiemelio užstatymas, jame įrengiant repeticijų salę orkestrui bei solistams. 1979 m. pradėtas antrasis darbų etapas – žiūrovų požeminių rūbinių statyba. Jos suprojektuotos prieš pagrindinį teatro fasadą, o dvejomis laiptinėmis susisiekia su pirmojo ir antrojo aukštų fojė.

1982 m. teatro salė, scena, fojė bei administracinės patalpos buvo perduotos į Kauno restauravimo dirbtuvės rankas. Prasidėjo detali pastato restauracija. Architektūra, susiformavusi per daugelį rekonstrukcijų, atspindėjo tų laikmečių skirtingas stilistines kryptis. Reikšmingiausia pastate yra architektų V. Dubeneckio ir V. Landsbergio-Žemkalnio suformuota erdvinė ir planinė struktūra. Naujoji renovacija, nors ir iš esmės pakeitė reprezentacinės dalies funkcijas ir vidaus erdvių struktūrą, kūrybiškai išsaugojo ir restauravo patvaresnėmis medžiagomis visus saugotinus interjero elementus.

Abi pirmojo ir antrojo aukštų fojė įgavo naują – eksponavimo – funkciją. Čia radosi galimybė eksponuoti žymių Lietuvos kūrėjų darbus: dailininkų Antano Martinaičio ir Ričardo Vaitiekūno paveikslai, dailininkų Stasio ir Elvyros Teresės Petraičių keramikiniai pano,skulptoriaus Leono Striogos stilizuota operos „Traviata“ veikėjos Violetos skulptūra bei operos personažo Onegino skrybėlė. Antrojo aukšto kairiajame fojė įrengtas bufetas-baras žiūrovams.

Po sovietmečio renovacijos puošniausia tapo žiūrovų salė. Atlikus kokybišką V. Dubeneckio sukurtos lipdybos restauraciją ir vietoje prieš tai buvusios bronzos panaudojus auksą, salė įgavo prašmatnios architektūros vizualinį atitikmenį. Kitas įdomus atnaujinimo momentas – šešių tonacijų violetinės spalvos gama, kuri su balta spalva balkonuose ir baldų detalėse, bei auksavimu sudarė harmoningą visumą, suteikiančią salei neeilinį šventiškumo įspūdį. Požeminės žiūrovų rūbinės taip pat išsiskyrė solidžia tam laikotarpiui apdaila. Sienoms naudotos marmuro plokštės ir medis, sieniniai veidrodžiai pasipuošė drožinėtais rėmais, pastatyti minkšti baldai. Būtent šiai erdvei tekstilininkė Birutė Vaitiekūnienė išaudė gobelenus.

Prie teatro renovacijos įvairiu metu dirbu nemažai to meto organizacijų: Kauno ir Vilniaus restauravimo dirbtuvės, Teritorinis ir Kauno statybos ir remonto trestai, „Kauno baldų“ fabrikas, Šiaulių ir Klaipėdos baldininkai, Kauno „Dailės“ kombinatas.

Teatro bendruomenei šešeri metai renovacijos buvo itin ilgas laikas. Ir šiandien vyresniosios kartos teatro darbuotojai mena, kaip solistai, muzikantai, šokėjai ir kiti patys uoliai tvarkė, valė, plovė ir visaip dailino teatro erdves, norėdami kuo greičiau sugrįžti į savo sceną. Atidarant naują kūrybinį sezoną po restauracijos tuometinis teatro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas Stasys Domarkas džiaugėsi, kad teatras pagražėjo, atjaunėjo, pasipuošė dailės kūriniais, sykiu išsaugodamas savo pirmykštį architektūrinį vaizdą, esmines interjero dalis, jas vizualiai papildė ir jaukią šventišką nuotaiką suteikė žinomų Kauno tapytojų ir skulptorių darbai. Iškilmingas teatro rūmų atvėrimas po restauracijos buvo paminėtas 1984 m. gruodžio 6 d. I.Kalmano operetės „Grafaitė Marica“ premjera.

Praėjus dviem dešimtmečiams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kilo poreikis atnaujinti Kauno valstybinio muzikinio teatro pastatą – remonto jis nematė dar nuo 1984 m., taigi, beveik ketvirtį amžiaus. Nušiuro vidinės patalpos, ypač visapusiškai paseno scenos įranga.
Kad Kauno muzikinis teatras sparčiau vytųsi pasaulines scenos menų tendencijas, buvo reikalingas Europinį lygį atitinkantis patalpų ir technologijų atnaujinimas. 2007 m. buvo  paruoštas ir patvirtintas teatro rekonstrukcijos planas, o 2008 m. pradėta rūsio rekonstrukcija, atliktas žiūrovų rūbinių remontas. Per pastarąjį dešimtmetį įgyvendinta daug įvairių darbų: praplėstos dailininkų patalpos, kostiumų siuvykla, butaforijos sandėliai, administracijos patalpų erdvės, taip pat įrengta ventiliacijos sistema ir priešgaisrinė signalizacija. Atnaujinta šildymo sistema, kanalizacijos tinklai. Įrengta moderni baleto studija su amortizuojančiomis grindimis ir specialia linoleumo danga, Kameriniams renginiams ir repeticijoms įkurta teatro Baltoji salė, kurią papuošė ne tik įspūdingi, bet ir akustinius reikalavimus papildantys dailininkės Henrikos Bartkutės tekstilės ir odos pano.

2013 m. sukurta ir realizuota skulptoriaus Roberto Antinio ir architekto Algimanto Kančo „Atminties siena“, eksponuojama antrojo aukšto fojė greta kavinės-bufeto. 2016 m. restauruoti teatro vestibiuliai, sutvarkytos laiptinės. Nemenkų pokyčių įvyko teatro žiūrovų salėje: ji rekonstruota, pakeistas spalvų derinys –  violetinę spalvų gamą pakeitė tamsiai raudonos, baltos ir aukso puošmenų derinys,  pastatytos naujos kėdės, pakeistas pirmojo ir antrojo aukštų ložių išdėstymas.

Pasitelkus Europos Sąjungos struktūrinių investicinių fondų paramą 2017 m. birželio mėnesį prasidėjo pirmieji Kauno muzikinio teatro modernizavimo darbai. Būtent Europos Sąjungos fondų parama tapo apčiuopiama investicija sprendžiant įsisenėjusias teatro infrastruktūros problemas.  Šio fondo dėka atnaujintos scenos konstrukcijos, mechanizmai, garso ir meninio apšvietimo sistemos.

Įgyvendinus Europos sąjungos projektą užtikrinti teatro personalo darbų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimai. Nauji scenos įrenginiai beveik nekelia triukšmo, jie žymiai pagerino scenoje vykdomų dekoracijų statymo darbų kokybę. Atsirado galimybė operatyviai ir saugiai kelti dekoracijas reguliuojamu greičiu, tam reikia užimti mažiau žmonių.  Scenos techninės galimybės tapo lygiavertės moderniems šiuolaikiniams pasaulio teatrams. Jos puikiai tinka įvairiausiems Lietuvos ir užsienio šalių kolektyvų pasirodymams. Žymiai išsiplėtė režisūrinių sprendimų galimybės: kilnojama orkestro duobės platforma, atlikėjai galai leistis ir pakilti mobiliomis scenos grindų platformomis. Ant naujų sofitų konstrukcijų  sumontuoti šiuolaikiniai ekonomiški įvairiausio galingumo šviestuvai. Modernizavus sceną radosi poreikis įdarbinti daugiau profesionalių jaunųjų specialistų.

Nuo 2019 m. vykdoma ir teatro fasado renovacija, kuri pilnu pajėgumu atsiskleis kartu su atnaujintu Miesto sodu. Iš Europos Sąjungos lėšų sumontuota interaktyvi vaizdo ekranų sistema, kuri leidžia teatro repertuarą ir anonsus transliuoti LED ekranais. Ši vaizdinė informacija nuo 2022 m. birželio mėnesio prieinama visiems Laisvės alėjos lankytojams. Sukurta edukacinės programos dalis  – virtualus muziejus planšetiniuose įrenginiuose, kuriais dabar ir naudojatės.  

Paskutiniai teatro pastato ir vidaus rekonstrukcijos darbai galėjo vykti tik įgyvendinus Europos struktūrinių fondų finansuotą projektą: pagerinta Kauno valstybinio muzikinio teatro teikiamų paslaugų kokybė, padidinta jų įvairovė, užtikrinanti įvairesnių visuomenės grupių ir platesnės visuomenės dalies lankymąsi teatro renginiuose. Įgyvendinus projektą, teatras turi galimybę naudoti inovatyvias technologijas ir aukštus kokybės standartus atitinkančią materialinę bazę kultūros paslaugoms sukurti. Todėl galima pasiūlyti įvairesnį, novatoriškesnį spektaklių bei edukacinių programų turinį. Teatro rūmai pradeda tarnauti kaip idėjų realizavimo erdvė, kur po vienu stogu dirba didžiulė įvairaus amžiaus žmonių komanda. O tai yra demokratiško ir laisvo teatro bruožas.